atsimušęs į dugną...
tie, kurie vėl apsupo mane, ne iš jokio gyvenimo.
Iš mirties, ir keliauja į mirtį.
Ir tenai bus vandens, miestai, dunksės kibirai,
bus varovai, kiaulės, kupranugariai...
(Mano mažo vorelio sparnai purpuriniai,
mano kojos naga – lazurito...)
Nelabai graži kalba su gyvaisiais.
(O šūdvarniai skrenda, o gegutė ir vėl
apibrizgo, vėpso seno smaragdo sparnais palei
šulinį...)